Tapyba – tai mano vidinio gyvenimo skambėjimas, kuris meno scenoje pasirodo tik per organišką spalvos ir potepio aranžuotę. Stengiuosi per konstruojamas spalvas sukurti kitokį, savitą pasaulį, naują vidinę tikrovę. Palikti potepį, kaip savo pačios buvimo pėdsaką, parodyti vaizdą kaip netikėtų emocijų formų atidengimą. Ne užmaskuoti, bet atvirų teptuko pėdsakų žaisme leisti suformuoti ir akiai malonų vaizdo atspindį, ir šio atspindžio tikrovišką apimtį.

Per tapybos žaismą bandau pačią gamtą ištraukti iš efemeriško tikrovės šešėlio ir ją parodyti tik saviesiems dėsniams paklūstančiame judėjime. Potėpiai, spalvų pokalbis vis tik išduoda kitokį atgyjantį naują pasaulį, kuris regimas mano akimis. Jis labiau jaučiamas ne racionalizuotai, bet intuityviai. Kiekvienas nutapytas darbas – tai savotiškas grįžimas į iki verbalinį kalbėjimą, kur siaučia individuali patirtis.