"Pasikalbėjęs su Birute Kuiciene, visada nustembi: tai kažkas jai padovanojo chrizantemą, kuri visą mėnesį nevysta, tai jos nutapytos gėlės pačios virš savęs paišo hieroglifus, nes autorė dabar domisi senovės Rytų filosofija.

Dailininkė teigia, kad ir ji pati pereina į kokį nors augalą, mėgindama jį suprasti. Tai atsitinka savaime, ji niekad nieko sąmoningai paveiksle neužšifruoja. Žinoma, galima tuo netikėti, bet B. Kuicienės darbuose visada ieškai kokio nors siurprizo, mažos paslapties. O gal tos paslaptys į paveikslą patenka todėl, kad dailininkė dirba, klausydamasi Mocarto... arba dėl to, kad tapo mintinai, svarbu tik užmerkti akis ir visas būsimas paveikslas kaip ant delno. Ne veltui tapytoja sako, kad svarbiausia jai pamatyti, o paskui galvoti jau nebūtina...

Įdomūs paveikslų ir ciklų pavadinimai: „Moteris, kurią pažįstu“, „Kelias į save“, „Flora“, „Peizažų prisiminimai“, „Moteris puošiasi“, „Moteris – augalas“. Jie įaudrina vaizduotę, sukuria, atspindi netradicinio santykio su objektu lauką.

B. Kuicienė svajoja nutapyti baltą gėlę baltame fone – tai netikėtas, moteriškai žaismingas sumanymas," - taip apie dailininkės kūrybą pasakoja Poetas Marius Glinskas.