Spalvos skaidrumas ir potėpio plonumas – du pagrindiniai techniniai įgūdžiai, kuriuos autorius išsaugojo ir tobulino po meninio stiklo studijų Dailės akademijoje.

S. Savicko tapyboje žiūrovo žvilgsnis turi galimybę landžioti tarp skaidrių sluoksnių arba vienu judesiu perverti regimus spalvų klodus. Vienas pagrindinių erdvių veikėjų yra ore judančios, tvyrančios dėmės, retkarčiais virstančios žmonių siluetų užuominomis. Tuomet nesunku pasiduoti literatūriškumui, spėliojant kas iš tikrųjų yra S. Savicko paveikslai. Sapno nuotrupos? Sielos buveinių užkaboriai? Linijos yra lyg bandymas užrašyti mintyse skambančią melodiją, jos primena „sutrupintus“, fragmentuotus piešinius iš natūros.

Paveikslų erdvėse galima atpažinti muzikinius simbolius (boso raktą, ketvirtinės pauzės vėliavėlę), architektūrines detales, eskiziškai pradėtus ir nebaigtus žmonių, žvėrių siluetus.

Kolorito aspektu S.Savicko tapybai būdingas intensyvus ir kantrus darbas paletėje, išgaunant kuo tikresnę spalvą, ją ploninat, skaidrinant – taip suteikiama galimybė gėrėtis spalvos natūralumu. Žemiškos ochros, rusvos, gelsvos, netgi ryškios raudonos ir mėlynos, praradusios savo pramonines formas, paveiksluose pasirodo savo tikroviškais pavidalais.