Įvadas į tekstų ciklą „Permąstau meną“: Menininkas, psichika, gamta. Kas iš tikrųjų kuria paveikslą?

Starry, starry night

Paint your palette blue and gray

Look out on a summer's day

With eyes that know the darkness in my soul

Vincentas Van Goghas "Žvaigždėta naktis",1889 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Muzika ir eilės: Don McLean “Vincent”

Kasdienybėje nuolat susiduriame su įsitikinimais, kurie iš pirmo žvilgsnio mums atrodo teisingi ir „savaime suprantami“, tačiau, patyrinėjus įdėmiau ir kruopščiau, atsispyrus nuo „savaime suprantama“ link „o kaip yra iš tikrųjų?“, mokslas šiuos kasdienius įsitikinimus sudrebina ir keičia. Štai, pavyzdžiui, kasdienybėje manome, kad žolė žalia, nes tokia pačios žolės spalva, o balta spalva – tai spalvų nebuvimas, tačiau žinios šią „savaime suprantamybę“ pakeičia į tai, „kaip yra iš tikrųjų“: žolė neturi spalvos, tačiau jos atspindėta elektromagentinė banga, patekusi į mūsų akį, sukelia žalios spalvos pojūtį, o štai balta spalva, atvirkščiai įsivaizduojamai „bespalvybei“, yra VISŲ spalvų kombinacija ir atspindėjimas (atspindi visas elektromagnetines bangas, kurias suvokiame kaip „baltą spalvą“). Lygiai taip pat meno bei kūrybos pasaulyje – daug „savaime aišku“ ir šiek tiek mažiau perklausimo, o „kaip yra iš tikrųjų?“. 

Vincentas Van Goghas "Lopinėlis žolės", 1887 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Juk savaime aišku, kad paveikslą sukūrė paveikslo autorius, todėl pats paveikslas autoriui ir priklauso, argi ne? O pati kūryba randasi iš asmeninių autoriaus patirčių ir išgyvenimų, taip? O kodėl apskritai mes gebame kurti? Tai žinoma dėl to, kad turim sąmonę ir jos gebėjimą įsivaizduoti! Na, taip, gamta ir išorinė aplinka pasitarnauja tapant realizmą, tačiau tai – tik daiktų atkartojimas – o štai „kažką kūrybiškesnio“ kuriame patys. Šie ir kiti panašūs klausimai ir atsakymai apie meną bei kūrybą yra tiek „savaime suprantami“, kad kasdienybėje visiškai nepagalvojame paklausti, o „kaip yra iš tikrųjų?“. Tačiau, kaip fizikos mokslas perklausia ir permąsto spalvas, taip filosofija ir psichologija perklausia ir permąsto kūrybą bei meno kūrinį. Filosofija nesitenkina „savaime suprantamu“ atsakymu, jos esminis tikslas – surasti tiesą – atsakyti, kas iš tikrųjų kuria paveikslą, kam paveikslas priklauso, kiek kūryba yra asmeninė, o kiek viršasmeninė, koks vaidmuo ne tik pačio žmogaus, tačiau ir išorinio pasaulio kūrybos procese. 

Konstantinas Žardalevičius "Simbolių stabilizatorius" 2006 m.

Naujame tekstų cikle „Permąstau meną“ kviečiu kartu su manimi pabūti, viena vertus, smalsiu atviru vaiku, ir, kita vertus, tiesos ieškančiu mokslininku, bei pasinerti į „savaime suprantamybių“ apie kūrybą ir meno kūrinį perklausimą ir tyrinėjimą. Kelsime nepatogius klausimus, drebinsime savo kasdienius įsitikinimus, diskutuosime, bandysime žvelgti į paveikslą ir jo kūrybos procesą iš „kaip yra iš tikrųjų?“ perspektyvos. Šiame cikle mėginsime atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų kuria paveikslą, giliau tyrinėdami autoriaus, psichikos ir gamtos indėlį. Galbūt atrasime, kad menininkas nėra vienintelis paveikslo kūrėjas, nors, žinoma, ir būtinas paveikslui atsirasti – o po šio atradimo, kas žino, ir į paveikslus žvelgsime truputėlį kitaip? Ciklą „Permąstau meną“ pradėsime tekstu „Paveikslo „Simbolių stabilizatorius“ autorius – Konstantinas Žardalevičius. Tačiau ar tikrai meno kūrinys priklauso autoriui?“. Nagi, sulaukime teksto ir pažiūrėkime. 

Ciklo „Permąstau meną“ autorė: Anžela Duchovska.