Savotiško transformerio metafora žmogus-mašina Tručilausko kūryboje persipina su dvasingumu. Dvasingumas pasirodo įvairiais simboliniais pavidalais, pavyzdžiui, per Budos portretus, Kristaus, šventosios šeimynos figūratyvo modeliuotę, ritualinių ratų, kuriuose sėdima ar šokama, vaizdavimą.

Savo dėmesį sutelkęs į žmogų ir jo filosofines gelmes, paveiksluose dailininkas tęsia vaikų, paauglių, jaunų žmonių (dažnai merginos, mergaitės pavidalu) vaizdavimą. Šis figūratyvinis pasirinkimas taip pat tarnauja kaip tam tikra dualumo, vidinio vitališkumo, gyvybės, energijos metafora. Nepaisant metų tėkmės, socialinių sluoksnių, žmogiška būtis išlieka tapati ir nevienareikšmė, pasmerkta amžinam laviravimui tarp chaoso ir ramybės, purvo ir tyrumo, gyvenimo romantizmo ir tragizmo.

Dailininko paveikslai kupini psichodelinio (taigi, pasąmonės potyrius atspindinčio) meno "efektų" - spalvingos, banguojančios, pulsuojančios linijos jungiasi į optinius elementus, neretai žaidžiančius su žiūrovų pastabumu. Kontekstai tarsi kaleidoskopiškame sekrete yra ir pasislėpę, ir netikėtai atsiveria.

O švelnus rankos gestas, profilio pakreipimas specifiniu kampu, žvilgsnis ir šypsena, figūrų rokiruotė gali netiesiogiai (ar labai tiesiogiai) suponuoti inspiracijas, kilusias iš istorinių menininkų darbų - Diego Velaskeso, Rafaelio, Salvadoro Dali ir kitų. Smulkūs motyvai, veikėjai, transformuoti naujai T. Tručilausko paveiksluose tampa savotišku tiltu, laiką ir erdvę įveikusiu triumfu, atspindinčiu archetipišką sąmonę.

T. Tručilauskas savo kūrybinį kelią pradėjo nuo 2017 m., įgijęs tapytojo specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Nuo to laiko autoriaus kūryba pristatyta įvairiose Lietuvos parodose, du kartus tarptautinėje Art Vilniaus mugėje. 2019 m. dailininkas atsidūrė tarp finalininkų "Jaunojo tapytojo prize", papildė "Lewben Art Foundation" fondo kolekciją, 2021 m. Vilniaus aukcione buvo parduoti du jo kūriniai MO muziejui.

Teksto autorė - menotyrininkė Kamilė Pirštelytė Virbičianskė.