Onutės Juškienės peizažai išsiskiria giedra spalvų palete ir kartu su ja taip derančia idile, visi reginiai autorės perkeliami į svajonių erdvę, dažnas vaizdinys atrodo tarsi gražiausias prisiminimas, kiek dvelkiantis nostalgija. Dailininkės žvilgsnis platus, aprėpiantis plačias panoramas, ir kartu labai atidus, akylas, pastebintis mažiausias smulkmenas čia pat, po kojomis. 

Autorės peizažuose natūraliai įsipina žmonių, vaikų ir moterų, figūros ir gyvūnai, kas šiuolaikiniame tapybos kontekste ypač reta. Autorė neretai imasi ir grynai animalistinės tapybos, kur gyvūnus nutapo su tokia atida ir kruopštumu, kad jie tampa savotiškais portretais. Jos vaizduojamos moterys paslaptingos ir nenuspėjamos, žvelgia kažkur į šalį už paveikslo rėmų neleisdamos įspėti savo minčių. Ir nors iš pažiūros jos visiškai ramios, dažnai galima numanyti viduje vykstančią dramą.

Na o mums labiausiai patinka, kad autorės paveikslai atlikti su tokia akivaizdžia meile. Kiekvienas atspalvis išjaustas, nešantis žinią, kiekvienas potėpis išmyluotas, padėtas tiksliai ten, kur reikia, jokio brutalumo, jokios agresijos, tik lyriškas gamtos pagarbinimas.