Tapyboje jau nuo sąmoningo savęs suvokimo ieškau paslapties momento, sakralumo, atviro bendravimo su savo pojūčiais ir iš to kylančių netikėtų įžvalgų.

Fizinis vaizdas – kaip dekoracija, momentinis dalykas. Jis transformuojasi, kinta laike ir erdvėje, o ta žinia, kurią jis neša anapus vaizdo, ji nekinta, kinta tik mūsų santykis su ja. Suvokiu, ypač per paskutinius dešimt metų aktyviai išreikšdama save tapyboje, kad ir aš keičiuosi, ieškodama ryšio su informacija, kuri užprogramuota visatoje. Man įdomus santykio ieškojimas tarp materijos ir ne materijos, vidinės erdvės nuskaitymas, giluminis pajautimas tikrosios reikšmės, kuri glūdi kažkur anapus fizinės regimybės.