Tai abstrakčioji tapyba, kurioje vaizdas formuojamas atsisakant tradicinių realių formų. Tokiu būdu einama „grynojo“ meno paieškos keliu, kur spalva, linija, dėmė, forma yra ne tik raiškos priemonės, bet ir paveikslo turinys. Tokiame kūrybos procese abstrakčią mintį ir visiškai nevaldomą emociją disciplinuoja drobės formatas. 

Ekspresyvios, dažnai kontrastingų spalvinių dėmių formos kuria prieštarų kupinus vaizdus, sukelia įtampas, nerimastingumą, o kartais kaip tik ramybės ir rimties būsenas... - visa tai, kuo gyvename šiandien: tarp disciplinos, emocijų, taisyklių, jausmų, spėjimų, rutinos ir visiškai neaiškios (abstrakčios) ateities...

"Nemėgstu labai estetizuoto, išdailinto meno. Kartais tobulumas yra atstumiantis - norisi matyti, jausti tikrovės randus, sutrikimą, sėkmes ir nesėkmes, pozityvumą ir agresiją, netikrumą ir atradimo džiaugsmą - visi šie žodžiai atspindi mūsų dabartinę aplinką, dabartinį gyvenimą. Menas neturi būti išgalvotas. Svarbu, kad būtų tikra - abstraktu ir tikra..." - apie savo kūrybą pasakoja Virginijus Tamošiūnas.

Šis tikrumo ir abstrakcijos siekis ir išskiria Virginijų ne tik mūsų galerijos, bet ir apskritai lietuviškos tapybos kontekste, nes tikrumas ir abstraktumas jo kūrybai suteikia esminį universalumą. Universalumą ta prasme, kad atsisakydamas konkrečių, apčiuopiamo pasaulio simbolių, kurie gali būti skirtingai suprantami priklausomai nuo kultūros, pasaulėžiūros, netgi žiūrovo amžiaus, ir susitelkdamas į abstrakčią raišką per liniją, spalvą ir potėpį kalba ne tik kad platesniam žiūrovų ratui, bet ir kalbina ne jų racionalųjį protą, o sielą.

Virginijaus Tamošiūno drobėse stambiais, dinamiškais, ekspresyviais potėpiais dėliojamos spalvinės dėmės ir jungiasi į bendrą harmoniją, ir eina į dialogą, ir kartais netgi stoja į akistatą arba, priešingai, nurimsta palikdamos mąslią tylą. Viskas yra šalia ir visiškai netrukdo vienas kitam. Abstrakcijoje spalva yra pagrindinis informacijos nešėjas ir autorius jas naudoja labai tikslingai, kiekvienam darbui parinkdamas vos kelias, verčiau žaidžia jų proporcijomis ir santykiais. Tai irgi prisideda prie išraiškos grynumo ir universalumo. O ekspresyvus potėpis suteikia dinamikos, vyksmo įspūdį. Šiaip ar taip, kiekvienas darbas yra problemos sprendimas, atsakymo į klausimą paieška, bet tik paieška - dailininkas sako, kad tikisi tų atsakymų niekada neasti, nes radus gyvenimas būtų paprasčiausiai neįdomus.