Perskaičius Antano Martinaičio pavardę kiekvienam meno mylėtojui kyla vienas ir tas pats klausimas, todėl neversime spėlioti, ir iškart pasakysime, tai žymiojo Antano Martinaičio sūnus, karikatūristo Jono Martinaičio anūkas. Apie visagalius genus pats autorius sako: "Senelio, tėvo, dėdės kūrybinės ambicijos persidavė man. Jaučiuosi lyg užkoduotas. Gal ištverčiau mėnesį kitą be teptuko ir drobės, bet netrukus ir vėl pradėčiau vartoti meną." Tačiau apie giminystės ryšius daugiau nesiplėsime ir lyginimais neužsiimsime - norime kuo daugiau papasakoti apie Arvydą, kuris, kaip ir jo pirmtakai, žengia savo keliu.

Arvydo Martinaičio paveikslus visada pirmiausiai atpažinsite iš ryškių spalvų, tirštos faktūros, ekspresyvių potėpių ir tiesiog paties įspūdžio, kaip visko čia daug: ir augalijos, ir namelių, ir žmonių, ir tikrų, ir išgalvotų gyvūnų. Būtent ta gausa, perteikianti vidinį optimistinį dailininko pasaulį, ir kviečia mus kartu su juo leistis į nuotykį, ieškoti ir atrasti.

Pačiam dailininkui svarbiausia perteikti akimirkos emociją, užfiksuoti jos trapumą, kaip pats sako "ne perpiešti popieriuje sudėliotą kompoziciją, o kurti čia ir dabar, kitaip tai tebus nukopijuotas eskizas, sustabarėjęs piešinys. Paveikslas neturės dvasios." Todėl Arvydas užgula drobę su jausmu, ir darbuojasi paskubomis, kol emocija nepraėjo. Sako, atrodo, pavargai, galėtum grįžti prie darbo kitą dieną, bet kitą dieną jausmo nebepagausi.

Na o nutapius, Arvydui dar svarbiau atrodo savo kūryba pasidalinti su kitais, "nes užvėrus dirbtuvės duris atrodo, kad tai malonumas, kurį jaučia ir išgyvena tik dailininkas, o juk norisi tuo pasidalyti." Taigi, dalijamės ir tikimės, kad kaip ir mes įsitrauksite į gyvenimiškai margus, perpildytus, dinamiškus Arvydo kūrinius.

Autoriaus tapybos darbų yra įsigiję tiek Lietuvos, tiek užsienio meno gurmanai.