Paulius Juška mėgsta vaizduoti daiktus grynus, nuvalęs nuo jų kasdienybę, stereotipus. Jis pastato juos mums prieš akis visiškai švarius ir palieka mus vienus. Galbūt kažkas matys tik hiperrealistinius darbus, kopūstus ar rąstus, tačiau pasižiūrėjus ilgiau pagalvoji, kas nutiko tam kopūstui vėliau? Iš kur jis atsirado? Kokia jo istorija? Ar jis buvo pasirinktas atsitiktinai, ar jis kažkuo ypatingas? Kas slypi po potėpiais, spalvų dėmėmis?

Daiktai P. Juškos paveiksluose nuogi prieš savo būtį ir toks, tam tikru momentu, pasijunta žiūrovas. Tai darbai, priverčiantys susimąstyti apie būtį, egzistenciją ir esmę pačia giliausia prasme.