Montmartre muziejaus sodelis

Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės paveiksluose tvyro Magritiška siurreali ramuma. Kompozicijos minimalistinės, gerai apgalvotos ir neperkrautos, spalvų paletė taip pat nuosaiki, naujas spalvas dailininkė įneša labai atsargiai. Jos tapomi medžiai nejuda, vandens paviršiaus nedrumsčia jokie vėjai, jis lyg stiklinis plaukia  į begalybę. Tačiau priešingai nei būtų būdinga siurrealistams, čia toji ramybė nėra įkrauta įtampa. Tai ramybė, kylanti iš susitaikymo, savojo likimo priėmimo su lašeliu švelnios melancholijos.

Autorė pasakoja savo paveikslus tapanti iš pačios darytų nuotraukų, tačiau tos nuotraukos turi galiojimo datą - jeigu regėtą vaizdą lydėjusi nuotaika, jausmas jau pasimišęs, išsisklaidęs, tai ir paveikslu ji nevirs. Tuščio, paviršinio grožio fiksavimas autorei atrodytų beprasmis.

Žemiau pridedame autorės laišką žiūrovams:

2023.03.07.

Taigi, apie ką aš tapau?

Apie ramybę?

O gal apie neramybę?

Ji panaši į mane?

Ne, tai ne aš. Jau ne aš.

Gal Ji ,šiuo metu, panašesnė į JUS?

Tu ką Nidoj?- Gal būt.

Paryžiuj?- Taip, ir ten.

Būnu ten, kur noriu būti.

Užduotis: Išsaugoti sielos ramybę, kai viskas griūna aplinkui.

Gal nebūti čia?

Taip, manęs čia nėra.

Bet gi matėte mane betriūsinėjančią apie namus?

N i e k o Jūs nematėte!

Ir vis dėl to, apie ką tapau?

Klausimas paliekamas atviras.

Gal apie vandenį?

Gal apie gyvą gamtą?

Kai ne mes, o Ji stebi mus?

O gal apie vienatvę?

Kai ne gyveni, o tik stebi gyvenančius?

Gal apie laukimą?

Kai šuo ir žmogus tampa labai panašūs?

To visai nenorėdama, nes mažiausiai norėjau daugiažodžiauti tapyboje, po vieną žodį, vis dėl to, dėlioju pasakojimą, kuris ir man pačiai dėliojasi vis kitoks.

Mano patarimas: Žiūrėkite mano paveikslus širdimi, ne protu. Gali pasidaryti, šiek tiek liūdna. Ką padarysi....

Bet mane jau stabdo. Sako: nupaišei ir palik, nėra čia ko apie paveikslus kalbėti apskritai. Jie patys turi kalbėti. Tai , be abejonės tikra tiesa, bet gal kam visgi, visai įdomu buvo kažką ir pasiskaitinėti.

Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė

Gimė 1959 12 06 Kaune.

1978 - 1984 studijavo Valstybiniame Dailės Institute (dabar Vilniaus Dailės

Akademija) Keramiką.

Nuo 1984 dalyvauja parodose, simpoziumuose, pleneruose.

Nuo 1992 Lietuvos Dailininkų Sąjungos narė.

Nuo 2004 pradėjo tapyti, dalyvauti tapybos pleneruose, parodose.

2009-2010, du mėnesius stažavosi Cite Internationale des Arts, Paryžiuje,

2011 dvi savaites Niujorke.

2011-2012 dalyvavo Lietuvos meno kūrėjų asociacijos projekte- Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)

2014 metams skirta Valstybinė stipendija meno ir kultūros kūrėjams.

Išsamiame 2022 CV daugiau kaip 140 kūrybinio gyvenimo įvykių.

Tarpe jų- 17 asmeninių parodų, didžioji dalis- tapybos, beveik visos vyko Vilniuje.

Gyvena Vilniuje.