Paveikslas interjere
"Kaip pamatyti pasaulį žvelgiant kitaip? Kaip išplėsti savojo pasaulio matymą bent dešimtąja dalimi? Mokslininkai tikina, kad žmogus įprastame gyvenime naudoja tik 3–5 procentus savo galimybių resursų – mato tik 3-5 procentus pasaulio, nes kita dalis yra jam nematoma, nepriimama, nežinoma ir neaktuali", – teigia menininkas M.Abramavičius ir siūlo išplėsti savo pasaulio matymą, siūlo pažiūrėti jo akimis į pasaulį, prisiliesti prie nujaučiamo, įkūnyto per spalvas.
Marius Abramavičius-Neboisia gimė Vilniuje, augo Vilniuje ir dažnai gyvena Vilniuje, bet dar dažniau jis keliauja po tolimas ir artimas šalis. Marius yra surengęs per 60 individualių parodų įvairiose pasaulio vietose. Menininkas mėgsta statyti akmenų vertikales-bokštus, pagavęs vėją su aitvarais kelia į dangų didžiulius paveikslus-vėliavas.
Šiandien tapytoją, fotomenininką, keliautoją, rašytoją, poetą ir aitvarų meistrą Marių Abramavičių-Neboisia galima sutikti Užupyje ir Tibete, Azerbaidžane ir Graikijoje. Jį galima sutikti sielos kelionėse.
„Siela mato plačiai, mato daug daugiau nei žmogus įpratęs matyti savo kasdienybėje, kurioje mums užtenka ir tų 5 procentų matomumo, – sako M.Abramavičius_Neboisia. – Kosminių sielos erdvių pajautimas mane lydi ne tik naktimis žvelgiant į žvaigždėtą dangų, bet ir kasdienybės laike žvelgiant į gyvenimo erdvę. Ši erdvė praplečia gyvenimo kontekstą. Žiūrėkite ir įsileiskite į save, arba nerkite į paveikslo gilumą ir patirkite“,- siūlo autorius.
Autorius turi oficialų Meno Kūrėjo statusą, kurį suteikia Lietuvos Kultūros Ministerija
Apie kūrinį+
Kadaise, kažkada, kai dar nieko nebuvo, netgi Nieko nebuvo, ramu visai buvo ir ramu nebuvo, nes būti negalėjo. Kartą iš visos nebūties ėmėsi auksinis šviesos grūdas. Atsirado staiga tarsi taip ir būti turėjo. Atsirado visai mažas, o gal didelis, nes nebuvo nei mažo, nei didelio ir Niekas atsitraukė ir ėmė keistis, šviesos spinduliai atidarė erdvę ir išsprūdo paukštis, sparnais užgaudamas laiką, kuris spirale suktis ėmė ir sukti visa, kas tapo, yra ar atsirado po jo, ir pasimatė begalinė galimybė šviesos kūnų, kurie patys sau vieni vienas su kitu galėjo tapti buvimu, ir visa prisipildė gaivalo, judesio energijos ir judėjimo. Iš šviesos radosi skaidruma, iš jos - spalvos, mintys, jausmai - skraidė be vietos. Ir šviesos kūnas nusileido į materiją užmiršdamas, kuo buvo pradžioje.
