Šešėliai

Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė - Kaune gyvenanti ir kurianti profesionali tapytoja, turinti Meno kūrėjo statusą. Tapybos keliu žengti pradėjo palyginti vėlai - jau užauginusi vaikus, tačiau kūrybos pasaulis ją lydėjo nuo pat vaikystės, kai mokyklos sąsiuvinių paraštėse gimdavo pirmieji piešiniai. Tapybos subtilybių ji mokėsi privačiai, o laikui bėgant atrado savąją meninę kalbą - emocinį, dinamišką ir spalvingą abstrakcionizmą, kurio pagrindu tapo aliejinė tapyba.

Per beveik 3 dešimtmečius menininkė surengė per 100 parodų Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Jurbarke ir kt. miestuose), taip pat dalyvavo grupiniuose projektuose ir pleneruose užsienyje: Airijoje (Dubline), Italijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Pietų Korėjoje, Prancūzijoje. Menininkės darbai eksponuoti tarptautiniuose meno renginiuose, o jos kūrinius yra įsigiję kolekcininkai ir meno institucijos Lietuvoje bei užsienyje. 2023 m. jos paroda "Gyvenimas pilnas chaoso" buvo pristatyta Lietuvos Respublikos ambasadoje Rygoje, o 2024 - Lietuvos Respublikos Seime.

Dailininkės kūryba balansuoja tarp abstrakcijos ir figūratyvumo. Vienuose darbuose galima įžvelgti realius motyvus - gamtovaizdžius, architektūros elementus, gėlių žiedus - tačiau jie visuomet yra transformuoti per emocinį ir spalvinį filtrą. Kituose kūriniuose dailininkė pasineria į visišką formos ir potėpio laisvę, leisdama dažams tekėti, skleistis, netikėtai jungtis, kviesdama žiūrovą patirti vaizdinius pojūčius ir asmeninius išgyvenimus.

Nors pati kūrėja nevengia eksperimentuoti su skirtingomis technikomis - akrilu ar akvarele, jos pasirinktasis mediumas išlieka aliejinė tapyba, leidžianti giliai sluoksniuoti, kaupti tekstūras ir ilgam užsibūti procese.

Zita Jusevičiūtė-Tarasevičienė gyvena tarp Kauno ir Dublino - būtent ši dviguba erdvė, skirtingos kultūros ir gamtos ritmai dažnai atsispindi jos darbuose. Kaune įrengta studija tapo vieta, kur menininkė pasineria į meditacinį kūrybos pasaulį. Tyla, spalvos, ritmas ir vidinis balsas - tai jos kūrybinės erdvės pagrindai.

Nors menininkė sulaukė ne vieno prašymo mokyti tapybos privačiai, ji sąmoningai to atsisako - įsitikinusi, kad menas kyla ne tik iš technikos, bet pirmiausia - iš vidinio jutimo, kuris "duotas iš aukščiau". Savo darbus ji vadina vaikais, kuriuos noriai išleidžia į platų pasaulį.

Dailininkės kūryba įvardijama kaip intelektualus, vizualiai ekspresyvus abstrakcionizmas. Anot meno kritiko dr. Remigijaus Venckaus, jos tapyboje vyrauja dialektinė įtampa tarp tikrovės ir simuliacijos, tarp kontrolės ir atsitiktinumo. Jos kūryba - tai postmoderniosios tapybos manifestas, drąsiai veriantis estetikos, grožio ir vaizduotės ribas.