Ar dažnai žiūrint į paveikslą, skaitant knygą ar besiklausant dainos pagalvojate, kokios autoriaus asmeninės patirtys paskatino jį sukurti šį meno kūrinį? O gal neriate į internetą skaityti autoriaus biografijos, tikėdamiesi joje rasti užuominų apie kūrinį? Ką autorius norėjo pasakyti? Kokią idėją perteikti? Kokias emocijas ir jausmus sudėjo? Lyg mumyse būtų užkoduotas įsitikinimas, kad autoriaus asmeninės tragedijos ir džiaugsmai, nuosmukiai ir pakylėjimai, netektys, nesėkmės arba išgyventa aistra ir meilė – jeigu tik mums pavyks apie tai sužinoti – paaiškins mums meno kūrinį. Neretai ir kita pusė – menininkai – siekdami paaiškinti ir lyg pagrįsti savo kūrybą, atsigręžia ir pasakoja savo gyvenimo kelią. Kartais net savo patyriminę istoriją prideda kaip paveikslo sudedamąją dalį, kad ši sudarytų dar stipresnį, lyg „gilesnį“, prasmingesnį paveikslo įspūdį. 

Gustavas Klimtas, "Mirtis yra gyvenimas", 1910 m.,  nuotrauka Wikimedia Commons 

Žinoma, yra ir toks menas – menas kaip asmeninės patirties išraiška. Kaip matysime toliau, kai kurie kūrybos tyrinėtojai tokiam asmeniškam menui beveik negailestingi ir netgi nenori jo vadinti menu. Ir iš tikrųjų, pastebėkime: retas kūrinys, kurį sudaro vien asmeniniai autoriaus išgyvenimai (vien jo sąmonės patirties išraiška), nėra ilgaamžis. Tačiau kūriniai, kurių tiesiogiai vien su autoriaus patirtimi nesugretinsi, kurie mums reiškiasi simboliškai, dviprasmiškai, nevisiškai suprantamai, neakivaizdžiai, kuriuos pamačius akimirkai lyg apstulbstam, kurių nepaleidžiame ir bandome įminti kaip „mįslę“, kuriems neretai jaučiame pagarbią baimę – gyvuoja ir lieka aktualūs šimtmečiais. 

Meno kūrinio šaknys randasi beasmenėje mūsų psichikos dalyje – kolektyvinėje pasąmonėje. Ką reiškia beasmenėje? Beasmeniškumas reiškia, kad kolektyvinė pasąmonė yra svetima mūsų asmeniškajam „aš“, mūsų sąmonei, mūsų subjektyvybei. Tai reiškia, kad kolektyvinės pasąmonės kūrybinė energija yra priešinga tam, ką vadiname asmeniškumu – priešinga asmeniniams menininko kaip individo išgyvenimams, jo emocijoms, mintims, jo patirčiai – ji nesusieta su konkretaus žmogaus subjektyvumu. Ar teko matyti  filmą „Séraphine” (2008), kuriame pasakojama apie prancūzų dailininkės gyvenimą ir kūrybą? Šis filmas puikiai iliustruoja tai, kad kūryba gimsta iš menininko beasmenės psichikos dalies, o ne dėl menininko patirčių. Ties 1:33-1:34 minutėm filmo herojė Séraphine sako: „Mane gąsdina tai, ką aš padariau“. Pati menininkė įvardija, kad asmeniškai ją, jos sąmonę, GĄSDINA tai, ką ji sukūrė. Menininkę gąsdina jos kūryba, nes kūryba prieš jos asmeninę valią randasi iš kolektyvinės pasąmonės, iš nepažįstamos ir asmeniškumui svetimos psichikos dalies. 

Plačiai pasaulyje vertinamas ir jau kelis dešimtmečius pripažįstamas mąstytojas ir psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas, griežtai ir tiesiogiai skiria asmeninį meną ir meną, kuris pakyla virš asmeniškumo. Jungas sako, kad „<...> meno kūrinio esmę sudaro ne tai, kad jame atsispindi paties kūrėjo ypatumai – kuo daugiau jis jų turi, tuo mažiau galima kalbėti apie meną; meno kūrinio esmė yra tai, kad jis pakyla aukštai virš asmeniškumo <...>“. Mąstytojas aiškiai skiria neautentišką, nuo menininko patirčių priklausančią kūrybą nuo autentiškos kūrybos, kuri nepriklauso nuo menininko patirčių. Nuo kūrėjo patirčių priklausantis meno kūrinys daugiau pasako ne apie save patį kaip apie meno kūrinį, o apie kūrėją ir jo asmeninį gyvenimą. Tokia kūryba, pasak tyrėjo, „nusipelno, kad su ja būtų elgiamasi kaip su neuroze“. Tad, tokia kūryba tampa ne meno, o psichologijos dalimi. 

Asmeninė kūryba šiame kontekste netenka meno statuso, nes tikrasis meno kūrinys yra vertingas pats savaime, o ne dėl to, kas jos autorius ir ką jis savo gyvenime patyrė. Iš esmės prie tokios pačios išvados, tyrinėdamas vaizduotę ir kūrybą, prieina ir kitas pasaulyje pripažintas mąstytojas Gaston Bachelard. Tyrinėdamas vaizdus – tai, iš ko susidaro meno kūrinys – mąstytojas įvardija, kad „asmeninio gyvenimo vaizdai būtų vien tik mūsų skurdaus „aš“ atspindys“. Paveikslas, sudarytas vien iš asmeninių vaizdų, būtų skurdus, greitai nusibostų ir pasimirštų. Didingų ir amžinų paveikslų vaizdai atsiranda ne per mūsų patirtį, o per svajojimą, kuris tempia mus tolyn nuo asmeniškumo. 

Tačiau kaip menininkui pavyksta išsvajoti paveikslą, o stebėtojui per svajonę tą paveikslą suprasti ir pajausti? Kaip mums tampa įmanoma peržengti savo asmeninę patirtį? Per asmeninę patirtį mes galime pasiekti ir išreikšti tik paviršinius vaizdus, o norint pasiekti esminius vaizdus – būtina kuo giliau svajoti, svajoti taip, kad ši svajonė vestų mus nuo akiai matomo paviršiaus link vaizdo esmės, link to, kas gali būti apčiuopta, apmąstyta, pajausta, bet ne pamatyta. Svajojimas – jokia mistika. Anglų kalba ši būsena vadinama „day-dreaming“. Svajoti reiškia apmąstyti su ypatingu susikaupimu ir atsidavimu, panirti į tokią psichikos būseną, į aktyvios vaizduotės būseną, kurioje tampa įmanoma pasiekti archetipinę – kolektyvinės pasąmonės – medžiagą. Šitaip menininkas ima svajoti apie tai, kas jo asmeninei sąmonei yra nepažįstama, svetima, kitoniška. Svajojant vaizduotė tempia menininką vis tolyn ir tolyn nuo jo asmeniškumo, vis gilyn ir gilyn link savųjų šaknų – kolektyvinės pasąmonės archetipų – iš kurių „gimsta“ autonomiška, viršasmeninė, autentiška kūryba. Kaip pasakytų pats Bachelard, „aukščiausia kūryba, reikalaujanti tiktai neveiklumo, svajingos nuostatos, kai pasaulis ryškėja tuo labiau, kuo ilgiau svajojame visiškai nejudėdami!“. 

Iš esmės tokie pat procesai vyksta stebint meną. Jei tik žvelgiant į paveikslą mums pavyksta susikaupti ir atsiduoti taip, kad per vaizduotę imame svajoti – mumyse esanti kolektyvinės pasąmonės medžiaga rezonuoja su archetipiniais vaizdais, kurie yra nutapytame paveiksle. Tokiu atveju paveikslas stebėtojui ima vis labiau ir labiau skleistis, sukeldamas tą pažįstamą gilios pagarbos, susižavėjimo, sukrečiančio artumo būseną, pasireiškiančią po odą bėgiojančiomis skruzdėlytėmis. 

Nuodugnesnis tyrinėjimas, kuriame atidėjus į šalį kasdienius įsitikinimus bandome suprasti, kas iš tikrųjų yra kūryba ir meno kūrinys, atskleidė mums dvi naujas mintis apie meną: pirma, kad meno kūrinys nepriklauso jo autoriui; antra, kad menininko asmeniškumas ir patirtis, išreikšta meno kūrinyje, griauna ir skurdina patį kūrinį, o menininko gebėjimas peržengti savo asmeniškumą, gebėjimas svajoti – kuria autentišką ilgaamžį meną. Šios dvi mintys gali pagrįstai kelti klausimą, tai koks tada menininko kaip žmogaus vaidmuo kuriant paveikslą? Ar menininkas nėra pernelyg nuvertinamas? Ir apskritai, jeigu paveikslas lieka be autoriaus, o autorius be paveikslo, tai kas tada kuria paveikslą? Šiuos klausimus kviečiu apmąstyti artėjančiame ciklo tekste „Paveikslas be autoriaus, autorius be paveikslo. Tai kas visgi kuria paveikslą?“. 

Teksto autorė Anžela Duchovska