Filomena Linčiūtė Vaitiekūnienė

Pasaulis keistas tiems, kurie teįžiūri jame rūpesčius, vargą ir buitį, ir tiems, kurie tik „skina gėles“ – linksmiems ir nerūpestingiems.

Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, matyti, bus mačiusi ir šilto, ir šalto. 1965 metais baigusi Dailės akademiją, ji iškart atsidūrė permainingame teatro, kino ir televizijos pasaulyje. Intensyviai dirbo, kurdama scenografiją ir kostiumus. Taip atsirado pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, visą jaunųjų vilniečių kartą išauginęs „Piteris Penas“, „Liudvikas XIV“, „Raudonkepuraitė“ Akademiniame dramos teatre, „Karalius Motiejukas I“ ir „Juodoji komedija“ Kauno dramos teatre, operetės „Rozmari“ ir „Silva“, baletas „Aušrinė“ Kauno muzikiniame teatre, „Virto ąžuolai“, „Kelionė į rojų“ kine, „Barbora Radvilaitė“, „Heda Gabler“ televizijoje ir daugelis kitų…

Bet ilgainiui daiktai šiame jau įprastu tapusiame pasaulyje tartum neteko tikrosios paskirties ir pavidalo, jų prasmės ir vardai ėmė keistis ir liko neįvardyti, nepašaukti…

Ar teatrinio pasaulio efemeriškumo pastūmėta, ar gilesnio – lietuviškos sielos – balso pašaukta, dailininkė suprato, kad, be teatro, esama dar ir ko kita… Visai paprasto, neiškilaus, bet tokio gražaus ir mielo… Tai gėlės, muzika, tyla. Daugybė spalvų niuansų. Perregimas pasaulis, į kurį visi žiūrime, bet pastebi tik nedaugelis. Filomenai tai tapo atradimu, galbūt net laime – tyliuoju jos gyvenimu.

Dailininkės kūriniuose žiburiuoja šviesa – čia žiebiasi, čia gęsta spalvos. Jų harmonija neliūdna, nevienatonė, nors ir „neįmanoma nuskinti nuo lauro medžio, ant kurio auga meno vaisiai, nė vieno lapelio, nesumokėjus už jį savo paties gyvenimu“ (Tomas Manas).

Gražina Kliaugienė