Piešiau visada. Ant kaladėlių, ant tualeto durų, vėliau jau ant popieriaus Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Valstybiniame dailės institute. 

Akvarelės skaidrumą pakeitė akrilas, vėliau aliejus. Mano tapyba, kaip ir kasdienybė, pastoviai kinta  - vaizdai, temos, personažai ir, žinoma, koloritas.

Paskutiniuose  paveiksluose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį, sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Kiekvienas kūrinys – tai tarsi susitikimai prabėgusiam laike. Čia susitinka tikrovė bei  mistika, virsdamos naujomis realybėmis. Mes visi turime individualų kūrinio suvokimą, kuris kinta nuolatinėje laiko  tėkmėje.

Ir aš negaliu net sau pažadėti, kad nesikeisiu…